Informaciniai statybų vartai

Teisininkų patarimai verslo klausimais

Darbdaviams aktualūs administracinės atsakomybės pokyčiai įsigaliojus Administracinių nusižengimų kodeksui 

2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK), kuris pakeitė nuo praėjusių metų pabaigoje galios netekusį Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (toliau – ATPK).

Administracinio nusižengimo atveju galioja bendra taisyklė, kad atsakomybė kyla pagal įstatymą, galiojusį nusižengimo padarymo metu, tačiau pereinamuoju laikotarpiu aktualūs abu teisės aktai – už administracinį nusižengimą, padarytą galiojant ATPK, atsakomybė gali kilti pagal ANK. Pavyzdžiui, nusižengimas įvykdytas galiojant ATPK, tačiau iki ANK įsigaliojimo administracinė nuobauda nepaskirta arba paskirta, bet nebaigta įvykdyti, tokiu atveju, įvertinama ANK numatyta nuobauda už atitinkamą nusižengimą ir taikytinas tas įstatymas, kuris numato švelnesnę atsakomybę.

Įsigaliojus naujam kodeksui nebeliko galimybės taikyti darbdaviams administracinės nuobaudos – nušalinimo nuo darbo (pareigų). Panaikinus šią administracinės nuobaudos rūšį, darbdaviams, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, palikta teisė patiems spręsti dėl konkrečios darbuotojui, kuris pažeidė darbo drausmę bei pareigas, taikytinos atsakomybės formos.
Už visus nusižengimus, padarytus darbo teisių pažeidimų srityje, įtvirtintos konkrečios taikytinų baudų ribos. ANK už darbo teisių pažeidimus numato vienintelę administracinės nuobaudos rūšį – baudą, tačiau nenaikina galimybės papildomai taikyti ir administracinio poveikio priemones, tokias kaip asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas arba turto konfiskavimas.

Naujajame ANK taikant administracinę atsakomybę, bus vertinamos ne tik aplinkybės, lėmusios administracinį nusižengimą, sukelti ar galėję kilti padariniai bet ir nelegaliai dirbusių asmenų skaičius. Nelegalus darbas užtraukia baudą nuo 1 000 iki 5 000 eurų, o nusižengus pakartotinai – nuo 5 000 iki 6 000 eurų.

Darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus pažeidusiems juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims taikytina bauda nuo 80 iki 880 eurų, o jei toks pažeidimas galėjo lemti nelaimingą atsitikimą darbe, avariją ar sukelti kitų sunkių padarinių – bauda nuo 500 iki 2 000 eurų. Pažeidus tvarką, reglamentuojančią pranešimo apie nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas ar jų ištyrimo tvarką, darbdaviui ar įmonės vadovui numatyta bauda nuo 90 iki 590 eurų, o nuslėpus nelaimingo atsitikimo darbe faktą – bauda nuo 300 iki 1 450 eurų. Jei nuo darbo nėra nušalinamas asmuo, kuris yra neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, numatyta nuo 140 iki 440 eurų dydžio bauda, o atsižvelgus į nenušalinto darbuotojo atliekamo darbo pobūdį ar tuo atveju, jei dirbamas pavojingas darbas, numatyta bauda nuo 550 iki 1 500 eurų.

Pažeidus darbo užmokesčio apskaičiavimo ar mokėjimo tvarką, numatyta bauda nuo 150 iki 1 450 eurų, nusižengus pakartotinai – bauda nuo 1 400 iki 3 000 eurų. Jei ši tvarka pažeidžiama tyčia arba jei darbo užmokestis ar su darbo santykiais susijusios išmokos neįtraukiamos į buhalterinės apskaitos dokumentus, taikytina bauda nuo 2 700 iki 6 000 eurų. Nerūpestinga darbo laiko apskaita – kai darbuotojų darbo laikas nežymimas apskaitos žiniaraščiuose arba įrašomi žinomai neteisingi duomenys apie asmenų darbo laiką  – užtraukia darbdaviui ar kitam atsakingam asmeniui administracinę baudą nuo 150 iki 1 450 eurų, o nusižengus pakartotinai taikoma bauda nuo 1 400 iki 3 000 eurų.

Darbdaviui ar kitam atsakingam asmeniui už komandiruotiems darbuotojams suteikiamų garantijų pažeidimus skiriamos baudos nuo 120 iki 220 eurų bauda, nusižengus pakartotinai – nuo 240 iki 440 eurų. Jei darbuotojams nėra suteikiamos įstatymais komandiruojamiems darbuotojams numatytos garantijos, tokie veiksmai atsakingiems asmenims užtraukia baudą nuo 140 iki 300 eurų. Pakartotinai pažeidus įstatymus baudos nuo 300 iki 560 eurų.

Įmonių vadovai ar kiti atsakingi asmenys traukiami administracinėn atsakomybėn už Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo pažeidimus ir, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį bei rimtumą, jiems gali būti paskirta bauda nuo 160 iki 860 eurų. Nusižengus pakartotinai taikytina bauda nuo 860 iki 1 460 eurų.  Europos darbo tarybų įstatymo pažeidimas užtraukia baudą nuo 30 iki 290 eurų, nusižengus pakartotinai taikytina bauda nuo 300 iki 580 eurų.

Įmonių vadovai ar kiti atsakingi asmenys traukiami administracinėn atsakomybėn už kliudymą, nepaklusimą pareigūnų privalomiems nurodymams ar reikalavimams. Šios atsakomybės nusižengimas užtraukia baudą nuo 300 iki 1 500 eurų, esant pakartotiniam nusižengimui bauda nuo 850 iki 5 000 eurų.

Daugiau informacijos rasite čia.


Teisininko asistentas M. Mačiulaitis. Ar susitarimas dėl nekonkuravimo teisėtas?

Didėjant konkurencijai tarp verslininkų, komercines, technologines paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją (know-how, klientų sąrašus, kainų politiką t.t.) vis dažniau siekiama apsaugoti darbdavio (verslininko) ir darbuotojo susitarimais dėl nekonkuravimo. Nekonkuravimo sutartimi darbdavys užsitikrina, kad informacija, turinti ypatingą reikšmę verslo subjekto padėčiai rinkoje, atliekant darbo sutartyje nustatytas funkcijas nebūtų panaudota priešingai jo interesams, o po darbo sutarties nutraukimo kuo ilgiau nesukeltų pavojaus konkurencingumui. Lietuvoje teisės aktai nekonkuravimo susitarimų nereglamentuoja, todėl, norint tinkamai sudaryti minėtą sandorį, rekomenduojama vadovautis įstatymo analogija bei teismų praktikoje suformuotais išaiškinimais. Pagal analogiją taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.164 straipsnis, reglamentuojantis prekybos agento ir jo atstovaujamojo konkurencijos draudimą, taip pat minėto kodekso antros dalies „Sutarčių teisė“ normos. 

Teismų praktikoje pripažįstami negaliojančiais susitarimai, kurie draudžia darbuotojui apskritai dirbti tam tikroje sferoje, kurioje veikia ir buvęs darbdavys. Susitarti galima tik dėl tokių apribojimų, kurių nebuvimas galėtų sudaryti sąlygas pažeisti darbdavio interesus ir sukelti konkurenciją.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad už ribojimą darbuotojui įsidarbinti konkuruojančioje įmonėje, pačiam steigti įmonę ar kitaip sudaryti konkurenciją buvusiam darbdaviui turi būti atlyginta. Nustatant kompensacijos dydį svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad asmens teisės užsidirbti apribojamos būtent toje srityje, kurioje darbuotojas turi įgijęs kvalifikaciją, sukaupęs darbo patirtį ir atitinkamai gali gauti didesnes pajamas nei kitose srityse.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog kiekvienu atveju, nustatant kompensaciją už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi, turi būti konkrečiai nurodoma jos paskirtis ir dydis, t.y. nustatoma pinigų suma, kuri skirta kompensuoti darbuotojo nuostolius dėl jo negautų pajamų. Ši suma visuomet turi būti atskiriama nuo darbuotojo gaunamo atlyginimo už darbą ir kitų mokėjimų, susijusių su darbo sutartimi.

Minėta, kad Lietuvos teisės aktuose nekonkuravimo sutartis nėra reglamentuota, todėl nėra nustatytas ir konkretus minimalus mėnesinis kompensacijos dydis. Toks dydis kitose Europos Sąjungos valstybėse svyruoja nuo 25 procentų buvusio atlyginimo (pvz. Lenkija) iki 50 procentų (pvz. Čekija, Belgija). Esant tokiai situacijai šalių nekonkuravimo sutartimi sulygta kompensacija turi būti nustatoma pagal bendrąsias teisės normas bei principus.

Nekonkuravimo susitarimas savaime neprieštarauja įstatymams, atsižvelgiant į tai, jis priklauso nuginčijamų sandorių kategorijai.

Daugiau informacijos rasite čia.


Ar leistini vidaus sandoriai Lietuvoje?

Vidaus sandoriai (vidaus pirkimai) yra tokie pirkimai, kai perkančioji organizacija, nevykdydama viešųjų pirkimų procedūrų, gavusi Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) sutikimą ir Konkurencijos tarybos pritarimą, su savo kontroliuojamomis įmonėmis arba organizacijomis sudaro prekių ar paslaugų arba darbų pirkimo sutartis.

Vidaus sandorių pradžia laikytinas Europos Teisingumo Teismo (ETT) 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje „Teckal“ Nr. C-107/98. Lietuvoje vidaus sandoriai įsigaliojo nuo 2010 m. Seimo narių siūlymu ir remiantis ETT suformuluotais dviem kriterijais, kurie sudaro galimybę išimties tvarka netaikyti ES viešųjų pirkimų taisyklių santykiams tarp perkančiosios organizacijos ir kito juridinio asmens. Taip pat nustatytos dvi privalomosios sąlygos, kurios taikomos atliekant vidaus pirkimų teisinį kvalifikavimą. Visų pirma, perkančioji organizacija turi kontroliuoti kitą sandorio šalį, taip kaip savo struktūrinius padalinius ar tarnybas, antra, kita sandorio šalis esminę savo veiklos dalį vykdo kartu su perkančiąja organizacija arba jos naudai.

Pagal viešuosius pirkimus reglamentuojančias teisės normas, atitinkant šias dvi sąlygas, perkančiajai organizacijai leidžiama sudaryti sandorį nerengiant konkurso.

Perkančiųjų organizacijų prašymai dėl sutikimo sudaryti vidaus sandorius nagrinėjami pagal VPT patvirtintas taisykles, kuriose nustatyti reikalavimai perkančiųjų organizacijų prašymų formai ir turiniui bei prašymų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka.

ETT sprendimuose nurodyta, kad VPĮ nustatyta tvarka tiekėjas, turintis perkančiosios organizacijos statusą, privalo pasirinkti subtiekėjus, subteikėjus ar subrangovus, tačiau ne retai pasitaiko atvejų, kai su perkančiąja organizacija susijusi įmonė, turinti perkančiosios organizacijos statusą, subrangovus pasirenka savo nuožiūra, neatsižvelgdama į ETT sprendimus, kuriuose subrangos sutartis šiais atvejais yra pripažįstama viešojo pirkimo sutartimi.

Pagal galiojančią viešųjų pirkimų tvarką, perkančiosios organizacijos apie savo planus sudaryti vidaus sandorius paskelbia planuojamų atlikti viešųjų pirkimų suvestinėje Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (CVP IS) ir savo tinklalapyje.

Daugiau informacijos rasite čia.


Ar gali vienas iš įmonės akcininkų atsisakyti dividendų?

Į klausimą atsako teisės įmonės UAB „Verslo gurmanai“ direktorė Agnė Razgūnienė:

Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatyme (toliau – LR ABĮ) 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad akcininkai turi teisę gauti bendrovės pelno dalį (dividendą). Šio įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje, parašyta, kad dividendai yra akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jo turimų vieneto akcijų (dalių, pajų) nominaliai vertei. Taigi, teisė gauti dividendus visiškai nepriklauso nuo to, ar įmonės akcininkas dirba įmonėje, ar ne. Dividendus turi teisę gauti tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo, paskelbusio dividendus, dieną buvo bendrovės akcininkai, t.y. vieneto dalyviai (LR ABĮ 60 straipsnio 7 dalis), o darbo santykių tarp akcininko ir įmonės buvimas ar nebuvimas šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės.

Daugiau informacijos rasite čia.


Kaip pratęsti paskolos sutartį buvusiam akcininkui?

Sutartį gali pasirašyti tik sutarties šalys arba jų atstovai. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.135 straipsnio 2 dalis nustato: „Asmuo tuo pat metu negali būti abiejų sandorio šalių atstovu. Tačiau ši nuostata netaikoma vykdant prievoles, taip pat kai abi sandorio šalys aiškiai išreiškia savo valią, kad atstovas veiktų dėl jų abiejų interesų.“

Daugiau informacijos rasite čia.


Skolininko veiksmai, siekiant turtą parduoti už didžiausią kainą. Ką vertėtų žinoti?

Priverstinio turto realizavimo proceso metu yra siekiama patenkinti kreditoriaus reikalavimus, nenuskriaudžiant skolininko, kad turtas nebūtų parduotas už per mažą kainą. Vykdymo procese skolininkas turi domėtis vykdymo eiga, aktyviai bendradarbiauti su antstoliu ir naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis. Skolininkas turi teisę iki varžytinių paskelbimo pasiūlyti savo surastą pirkėją, tokiu atveju turtas gali būti parduotas už didesnę kainą, nei jį parduodant iš varžytinių. Pradinė turto kaina pirmosiose varžytinėse – 80 procentų, o šioms neįvykus antrosiose – 60 proc. įvertinto turto kainos. Taip pat skolininkas turi teisę išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės, o antstolio pareiga į ją atsižvelgti. Antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę tuo atveju, jeigu jam kyla abejonių dėl turto vertės arba jei skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui.

Daugiau informacijos rasite čia.


Skolinga įmonė slapstosi – ką daryti?

Sudarant sutartis dėl tam tikrų paslaugų teikimo tarp juridinių asmenų dažniausiai susiklosto civiliniai teisiniai santykiai. Dėl skolos negrąžinimo, bendra tvarka turėtų būti kreipiamasi paduodant civilinį ieškinį. Tačiau, kaip teigia „Teisės tarnai“ baudžiamosios teisės skyriaus atstovė Rasa Vaičekauskytė, kai sąmoningai bandoma išvengti prievolės įvykdymo, slapstomasi, keičiami įmonės vadovai, nurodomi neteisingi veiklos adresai ar kitaip bandoma piktybiškai išsisukti nuo atsakomybės, tai santykiai turi būti sprendžiami baudžiamojo proceso numatyta tvarka, pradedant ikiteisminį tyrimą dėl galimo sukčiavimo.

Daugiau informacijos rasite čia.


Individualios įmonės pirkimas, pardavimas arba pavadinimo keitimas

Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, nurodyta, kad individuali įmonė gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, mažąją bendriją, taip pat į viešąją įstaigą. Tačiau, individualios įmonės pirkti ar parduoti negalima.

Pertvarkymas laikomas baigtu nuo naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentų įregistravimo juridinių asmenų registre. Pertvarkius individualią įmonę į uždarąją akcinę bendrovę ją galima parduoti. Įsigijus uždarąją akcinę bendrovę galima pakeisti jos pavadinimą.

Daugiau informacijos rasite čia.


Kaip apsaugoti intelektinę nuosavybę?

Išskiriamos trys intelektinės nuosavybės apsaugos objektų grupės:

  • Išradimus (naujoves) galima apsaugoti patentu, kurio savininkas, be išankstinio leidimo, turi išimtinę teisę užkirsti kelią ir neleisti kitiems gaminti, naudoti, siūlyti parduoti ar importuoti produktą arba procesą, kuris remiasi patentuotu išradimu. Išradimai patentuojami nacionaliniu lygiu pagal Lietuvos Respublikos patentų įstatymą paduodant paraišką Valstybiniam patentų biurui , Europos lygiu pagal Europos patentų konvencijos reikalavimus arba tarptautiniu lygiu pagal Patentinės kooperacijos sutartį, paraišką pateikiant Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Tarptautiniam biurui.
  • Pramoninis dizainas – tai masinės gamybos, plataus vartojimo produktų dizainas. Norint įregistruoti ir apsaugoti pramoninį dizainą jis turi būti naujas ir turėti individualias savybes. Dizaino atitikimą pagal reikalavimams tikrina Valstybinis patentų biuras.

Tais atvejais, kai konkurentai kopijuoja intelektinę nuosavybę, reikėtų teikti pretenziją ir siekti ikiteismine tvarka susitarti dėl pažeidžiamų teisių nutraukimo bei žalos atlyginimo. Sužinojus apie konkurento ketinimą įregistruoti panašų ar analogišką prekės ženklą, galima pasinaudoti prekės ženklo registravimo užprotestavimo teise. Už pramoninės intelektinės nuosavybės pasisavinimą gresia net baudžiamoji atsakomybė.

Daugiau informacijos rasite čia.


Įmonės bankrotas

Bankroto atveju darbuotojų atleidimo tvarka vykdoma pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau –LR ĮBĮ) nuostatas. Remiantis LR ĮBĮ įstatymo 19 straipsnio nuostatomis: „ Administratorius per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis. Apie būsimą darbuotojų atleidimą administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos praneša teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. Nutraukus darbo sutartį, atleistam darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.“

Atleisti darbuotojai tampa bankrutuojančios įmonės kreditoriais bankroto byloje, kur jų reikalavimai tenkinami pirma eile, išskyrus, kai yra turto įkeitimu ar hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, kurie be išimčių tenkinami pirmiausia.

Bankroto atveju, kai įmonė neišgali išmokėti darbuotojams atlyginimus ar kitus patirtus nuostolius, Lietuvos valstybė dalį darbuotojų nuostolių padengia Garantinio fondo dėka.

Daugiau informacijos rasite čia.


Bankrutuojanti ir bankrutavusi įmonė

Įmonių bankroto procesą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Įstatymo 2 straipsnyje yra įtvirtinta, kad bankrutuoti įmonė, tai įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kurios bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka ir nepradėtos šio įstatymo nustatytos įmonės likvidavimo procedūros, o bankrutavusi įmonė – teismo, o kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo pripažinta bankrutavusia ir dėl to likviduojama įmonė. Bankroto bylą įmonei turi teisę iškelti kreditoriai (įskaitant mokesčius renkančios valstybės institucijas, įmonės darbuotojus bei jų įpėdinius ir kitus kreditorius), įmonės savininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, įmonės direktorius, likviduojamos įmonės likvidatorius.

Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimą, ir (arba) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali atsiskaityti su kreditoriumi – iais ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. 

Iškėlus bankroto bylą, įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, nebent iš vykdomos komercinės veiklos gautos pajamos padės sumažinti bankroto patiriamus kreditorių nuostolius.

Teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir likviduoja įmonę dėl bankroto, jei per tris mėnesius nuo kreditorių reikalavimų įsiteisėjimo dienos nebuvo nutarta dėl taikos sutarties sudarymo. 

Likvidavus įmonę, teismas patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai vykdyti būtinus pavedimus ir nurodymus.

Daugiau informacijos rasite čia.


Kapitalo didininimas iš įmonės apyvartinių lėšų.

Įstatinio kapitalo didinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas.

Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kieno lėšomis norima padidinti įstatinį kapitalą – įmonės akcininkų ar pačios bendrovės lėšomis.

Tuo atveju, kai įstatinis kapitalas didinamas bendrovės lėšomis, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 51 straipsniu, kuriame nurodyta, kad:

  • Įstatinis kapitalas gali būti didinamas iš bendrovės lėšų, t.y. iš nepaskirstytojo pelno, akcijų priedų ir rezervų (išskyrus savų akcijų įsigijimo ir privalomąjį rezervus). Įstatinis kapitalas iš bendrovės lėšų didinamas išleidžiant naujas akcijas, kurios nemokamai išduodamos akcininkams, arba padidinant anksčiau išleistų akcijų nominalias vertes.
  • Sprendimą padidinti įstatinį kapitalą iš bendrovės lėšų priima visuotinis akcininkų susirinkimas, vadovaudamasis bendrovės finansinių ataskaitų rinkiniu. Jei visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas padidinti įstatinį kapitalą priimamas ne vėliau kaip praėjus 6 mėnesiams nuo finansinių metų pabaigos, gali būti vadovaujamasi metinių finansinių ataskaitų rinkiniu. Jei sprendimas padidinti įstatinį kapitalą priimamas praėjus 6 mėnesiams nuo finansinių metų pabaigos, visuotiniam akcininkų susirinkimui turi būti pateiktas tarpinių finansinių ataskaitų rinkinys, sudarytas ne anksčiau kaip likus 3 mėnesiams iki visuotinio akcininkų susirinkimo. Tarpinių finansinių ataskaitų rinkinys turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui kartu su teisės aktų nustatytais dokumentais, reikalingais pakeistiems įstatams įregistruoti.
  • Jeigu bendrovės balanse įrašyti nuostoliai, įstatinį kapitalą galima didinti tik iš perkainojimo rezervo.
  • Kai bendrovė didina įstatinį kapitalą iš bendrovės lėšų išleisdama naujas akcijas, akcininkai, išskyrus šio Įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį, turi teisę nemokamai gauti naujų paprastųjų akcijų, kurių skaičius būtų proporcingas jiems visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą padidinti įstatinį kapitalą, dienos pabaigoje (akcinėje bendrovėje – teisių apskaitos dienos pabaigoje) nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei.

Pasak įstatymo 49 straipsnio: „Bendrovėje, kuri yra išleidusi skirtingų klasių akcijas, sprendimas padidinti įstatinį kapitalą priimamas, jeigu jam balsuodami atskirai pritaria kiekvienos tų klasių akcijų savininkai, su kurių teisėmis yra susijęs įstatinio kapitalo padidinimas. Sprendimui dėl įstatinio kapitalo padidinimo papildomais įnašais išleidžiant privilegijuotąsias akcijas priimti būtinas ir nesuteikiančių balsavimo teisės privilegijuotųjų akcijų klasių savininkų pritarimas. 

Dokumentas, patvirtinantis sprendimą padidinti įstatinį kapitalą, per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui.

Įstatinis kapitalas laikomas padidintu tik įregistravus pakeistus bendrovės įstatus juridinių asmenų registre.“ 

Daugiau informacijos rasite čia.


Įmonės akcijų perleidimas

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.81 str. 1 dalis numato, jog, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.

Kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę tiek iš skolininko, tiek iš laiduotojo, nes dažniausiai jie turi prieš kreditorių solidarią atsakomybę.

Tačiau laidavimo sutartyje gali būti numatyta įvairių išimčių: laiduotojo atsakomybė gali būti subsidiari (t. y. jis atsako kreditoriui tik tada, jei iš pradžių prievolės negali įvykdyti skolininkas), laiduotojas gali būti atleidžiamas nuo laidavimo iš esmės pasikeitus skolininko prievolei ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėjus jo atsakomybei arba atsiradus kitoms laiduotojui nepalankioms aplinkybėms, jei laiduotojo sutikimo reikalavo sutarties nuostatos, laiduotojas gali būti atleidžiamas nuo laidavimo perkėlus prievolę kitam asmeniui, o laiduotojui nedavė tam sutikimo, nors pagal sutartį toks sutikimas buvo būtinas ir pan.

Įstatyminiai laidavimo pabaigos faktai yra numatyti CK 6.87 straipsnyje:

  1. Laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė.
  2. Laidavimas taip pat baigiasi, kai laiduotojas miršta.
  3. Kai skolininkas ir laiduotojas sutampa, laidavimas lieka galioti, jeigu kreditorius suinteresuotas, kad laidavimas išliktų.
  4. Laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita.
  5. Laidavimas baigiasi, kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama kitam asmeniui, o laiduotojas nedavė sutikimo kreditoriui laiduoti ir už naująjį skolininką.
  6. Laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius be pagrindo atsisako priimti skolininko arba laiduotojo pasiūlytą tinkamą prievolės įvykdymą.

CK 6.88 str. 1 dalis numato, kad, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.

Konkretaus laidavimo pabaigą galima apibrėžti tik susipažinus su konkrečios laidavimo sutarties nuostatomis.

Daugiau informacijos rasite čia.


Patentavimas

Patentas – išradėjui suteikiamos išskirtinės teisės į jo kūrinį. Tam, kad būtų įgyta teisė į išradimą, jį reikia užpatentuoti nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos patentų įstatymu. Patentas padeda apsaugoti savo išradimą nuo kitų asmenų kopijavimo, pasisavinimo ar bandymo pasipelnyti iš išradimo be leidimo.

Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 4 straipsnyje nurodyti patentabilūs išradimai:

  1. Bet kokios technikos srities išradimai yra patentabilūs, jeigu jie yra nauji, atitinka išradimo lygį ir turi pramoninį pritaikomumą.
  2. Išradimais nelaikomi:
    1. atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai;
    2. gaminių išoriniai vaizdai;
    3. žaidimų, intelektinės arba ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai, taip pat kompiuterių programos;
    4. informacijos teikimo būdai;
    5. natūralioje aplinkoje esantis žmogaus kūnas ar jo elementas, įskaitant geno seką ar jos dalis, bet kuriais jo formavimosi ir raidos etapais. Ši nuostata netaikoma išskirtam iš žmogaus kūno ar kitaip, taikant technologinį procesą, gautam elementui, taip pat geno sekai ar jos daliai, net jeigu šio elemento struktūra yra tapati natūralioje aplinkoje esančio elemento struktūrai.

Pasak šio įstatymo 5 straipsnį, „patentabiliais gali būti pripažinti išradimai, susiję su objektu, kurį sudaro biologinė medžiaga arba kuriame yra biologinės medžiagos, taip pat išradimai, kurie yra būdai, kuriais biologinė medžiaga gaunama, apdorojama arba naudojama. Iš natūralios aplinkos išskiriama arba techninių procesų metu gaminama biologinė medžiaga gali būti išradimo objektas, net jeigu ji iki tol egzistavo gamtoje. Kai išradimo objektas yra būdas, patento suteikiama teisinė apsauga suteikiama ir tuo būdu pagamintam gaminiui.“ 

Atlikus tyrimą ir įsitikinus, kad tokio pat išradimo nėra visame pasaulyje, galima patentą registruoti ne tik Lietuvoje, bet ir šalyse, kuriose patento savininkas ketina prekiauti ir turi interesą uždrausti savo kūrinio naudojimą.

Daugiau informacijos rasite čia.


Kokią reikšmę įmonės akcijų vertei turi savininkų pasikeitimas?

Į klausimą, portale „VersloSavaite.lt“, atsako AB FMĮ „Finasta“ prekybos departamento vadovas Vaidotas Jonutis:

Jeigu įmonė turi didelių sunkumų ir esamiems akcininkams nepavyksta jų sutvarkyti, iš ateinančių naujų akcininkų paprastai yra tikimasi efektyvaus problemų sprendimo. Jei pastarieji įtikinamai pademonstruoja gebėjimą valdyti įmonę, parodo, jog yra suplanavę investicijas ar numatę priemenės įmonės problemoms spręsti, tikėtina, kad akcininkų pasikeitimas šiuo atveju – geras ženklas, ir akcijos kaina kils. Vidiniai akcininkų konfliktai gali privesti savininkus pasitraukti iš verslo, tačiau rezultatas galų gale panašus: svarbiausia ne tai, kas ir kodėl pardavė kontrolinį akcijų paketą, o kas jį nusipirko. Įmonei naudingiausia, kai akcijų paketą nuperka tos pačios veiklos srities investuotojas, mat tuomet valdymas dažniausiai būna išmintingas, o investicija – tikslinga, o ne formali. Taigi, naujojo pirkėjo ketinimai ir pasirengimas gerinti įmonės veiklą lemia ir akcijos kainą. Dar vienas atvejis, kai parduodamas kontrolinis akcijų paketas – savininkai mano, kad už parduotą verslą gautus pinigus galima investuoti sėkmingiau, nei tai būtų padarytą išsaugant to verslo akcijų paketą, todėl kartais parduodami net didelį pelną duodantys ir problemų neturintys verslai.

Daugiau informacijos rasite čia.


Europos Sąjungos parama pradedančiajam verslininkui

Pretenduoti į Europos Sąjungos struktūrinę paramą galima pagal šias veiksmų programų priemones:

  • Ekonomikos augimo veiksmų programa.
  • Sanglaudos skatinimo veiksmų programa.
  • Techninės paramos veiksmų programa.
  • Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa.

Projektų finansavimo intensyvumas, priklausomai nuo priemonės ir yra nuo 10 iki 90 % visos sumos. Taip pat kai kurios priemonės numato avansavimo galimybę.

Kai projektai atrenkami konkurso būdu – reikia sulaukti patvirtinto projektų finansavimo sąlygų aprašo, nustatančio reikalavimus ir sąlygas finansuojamiems projektams ir pareiškėjams, bei kvietimo teikti paraiškas. Visa informacija prie atitinkamos priemonės skelbiama www.esparama.lt  puslapyje. 

Tuo atveju, kai projektai atrenkami valstybės ar regionų planavimo būdu – planuojamų finansuoti valstybės projektų sąrašą patvirtina tarpinė institucija, o regionų projektų sąrašą – Regiono plėtros taryba. Šiuo atveju planuojamų projektų vykdytojai iš įgyvendinančiųjų institucijų gaus pasiūlymą per nustatytą laiką pateikti paraiškas.

Visų pirmą reikia parengti paraišką bei projektų finansavimo sąlygų apraše reikalaujamus jos priedus ir pateikti už priemonės įgyvendinimą atsakingai įgyvendinančiajai institucijai. Paraiškų teikimo metu pareiškėjus telefonu, faksu ir el. paštu informuoja ir konsultuoja prie kiekvienos priemonės nurodyti tarpinių ir įgyvendinančiajai institucijų darbuotojai.

Paraiškų vertinimo rezultatai kiekvieno vertinimo etapo pabaigoje ir sprendimas dėl projekto finansavimo ar nefinansavimo skelbiami www.esparama.lt puslapyje.

Daugiau informacijos rasite čia.


Svarbūs išaiškinimai nesąžiningos konkurencijos byloje 

Atskleidus įmonės komercinę paslaptį, įmonei gali būti padaroma žala, kad taip neįvyktų, ūkio subjektas suinteresuotas apsaugoti savo verslo veiklai reikšmingą informaciją.

Komercinė (gamybinė) ir profesinė paslaptis ginama reglamentuojančių civilinės teisės nuostatomis, kurios nurodytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnyje:

  1. Informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai.
  2. Informacija, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, ginama šio kodekso nustatytais būdais.
  3. Asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu.
  4. Komercinę (gamybinę) paslaptį atskleidęs asmuo gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad paslapties atskleidimas pateisinamas visuomenės saugumo interesais.
  5. Informacija pripažįstama profesine paslaptimi, jei ją pagal įstatymus ar sutartį privalo saugoti tam tikros profesijos asmenys (advokatai, gydytojai, auditoriai ir kt.). Šią informaciją tie asmenys gauna atlikdami jiems įstatymų ar sutarčių numatytas pareigas. Atvejus, kuriais profesines teises ir pareigas atliekant gauta informacija nepripažįstama profesine paslaptimi, nustato įstatymai. Dėl neteisėto profesinės paslapties atskleidimo padaryta žala atlyginama bendrais šio kodekso nustatytais pagrindais.

Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, kurios draudžianaudotis, perduoti, skelbti kito ūkio subjekto komercinę paslaptį sudarančią informaciją be šio subjekto sutikimo, taip pat gauti tokią informaciją iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. Ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka.

Konfidencialios informacijos atskleidimas dažnai gali būti susijęs su netiesioginiais nuostoliais, tokiais kaip sumažėjęs bendrovės konkurencingumas rinkoje, pelno nuosmukis, neigiamas bendrovės įvaizdis, išaugusi tikimybė prarasti visus ar dalį klientų, konkurentų užsakymų perėmimas ar pervilioti klientai.

Daugiau informacijos rasite čia


Franšizės sutartis. Samprata, taikymo ypatumai ir praktiniai patarimai

Pagal franšizės sutartį teisių turėtojas, suteikia teisę naudotojui, tam tikram laikotarpiui arba neterminuotai naudotis teisių turėtojui priklausančiomis tam tikromis išimtinėmis teisėmis, o naudotojas už tai įsipareigoja mokėti teisių turėtojui periodinį ar vienkartinį atlyginimą.

Franšizės sutartis suteikia teisę naudotojui, pačiam neinvestuojant į savo prekių ženklo, patentų, dalykinės reputacijos, verslo know how kūrimą, tobulinimą ar reklamavimą, iš karto pasinaudoti jau sukurtomis kito subjekto, t.y. teisių turėtojo, išimtinėmis teisėmis ir tokiu būdu iš karto perimti jau sėkmingą ir praktikoje pasiteisinusį verslo modelį. Savo ruožtu, sudaromos franšizės sutartys teisių turėtojams, leidžia uždirbti ne tik iš jų tiesioginės veiklos, tačiau taip pat ir gauti pajamas už kitiems verslo subjektams suteikiamas teises naudotis jų verslo modeliu. Tokiu principu dirba The Coca Cola Company, kuri jau pakankamai senai jokių gėrimų nebegamina, o juos gamina ir parduoda pagal franšizės sutartis visame pasaulyje veikiantys teisių naudotojai.  

Vienas iš esminių teisių turėtojų interesų pagal franšizės sutartį yra kontroliuoti, kaip teisių naudotojas laikosi teisių turėtojo sudarytų instrukcijų, kaip vykdo teisių turėtojo verslo modelį ir veiklos koncepciją, taip pat, ar neblogina teisių turėtojo verslo ir dalykinės reputacijos. 

Rekomenduotina, kartu su pasirašomomis franšizės sutartimis, sudaryti ir pasirašyti franšizės sutarčių konfidencialiuosius priedus, kuriuose būtų nustatomos teisių naudotojui pagal franšizės sutartį perduodamos naudotis teisių turėtojo komercinės paslaptys, veiklos know how, kitos teisių turėtojo naudotojui perduodamos komercinės ar veiklos paslaptys, o taip pat nustatomas draudimas teisių naudotojui jas naudoti pasibaigus franšizės sutarčiai. Toks sutartinis modelis turėtų užtikrinti teisių turėtojo pagal franšizės sutartį teisių ir teisėtų interesų apsaugą pasibaigus franšizės sutarčiai, t.y. kad teisių naudotojas po sutarties pasibaigimo nebesinaudos teisių turėtojo suteiktomis teisėmis.

Taip pat, patartina aptarti franšizės sutarties nutraukimo prieš terminą tvarką, kuomet bet kuri franšizės sutarties šalis sutartį pažeidžia iš esmės. Itin rekomenduotina sudaromose sutartyse nusistatyti efektyvias ir aiškias franšizės sutarties nutraukimo anksčiau termino sąlygas bei aplinkybes.

Daugiau informacijos rasite čia.


Distribucijos sutartis. Samprata, taikymo ypatumai ir praktiniai patarimai

Verslo požiūriu, distribucijos sutartis tarp jos šalių yra sudaroma tuomet, kai prekių gamintojas arba asmuo, kuris perparduoda savo prekes, neturi sukūręs arba išplėtojęs jam priklausančio prekių platinimo tinklo, kuris leistų jo gaminamas arba perparduodamas prekes pateikti galutiniams vartotojams. Tokiu būdu gamintojas (tiekėjas) sudaro sutartį su distributoriumi, kuris įsipareigoja savomis lėšomis ir savo rizika nuolatos pirkti prekes iš gamintojo, o gamintojas savo ruožtu gali įsipareigoti suteikti distributoriui tam tikrų išimtinių teisių.

Yra dvi distribucijos rūšys:

  1. Išimtine distribucijos sutartimi gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti sutartyje nurodytas perparduoti skirtas prekes tik vienam distributoriui išimtinai priskirtoje teritorijoje arba konkrečiai distributoriui išimtinai paskirtai pirkėjų kategorijai (CK 6.800 str. 2 d.). Išimtinės distribucijos sutartis yra siejama su dvejomis alternatyviomis sąlygomis: t. y. arba su išimtinai tam tikram distributoriui priskirta teritorija, arba su išimtinai tam tikram distributoriui priskirta pirkėjų kategorija. Išimtinės distribucijos sutartimi distributoriui gali būti teisiškai uždrausta ieškoti klientų ar reklamuoti produktus kitose, nei jam paskirta, teritorijose, taip pat gali būti draudžiama gaminti ar platinti konkuruojančius produktus. Išimtinės distribucijos sutartis dažniausiai būna sudaromos labai ilgam terminui (pvz. 10 metų). Jei distributorius dėl pablogėjusios finansinės padėties ar pasikeitusių veiklos planų nebegalėtų ar nebenorėtų vykdyti savo pagal išimtinės distribucijos sutartį prisiimtų įsipareigojimų gamintojui (ar tiekėjui), jam gali tekti atlyginti visus gamintojo patiriamus nuostolius už visą ilgą periodą. Jei distributoriaus išimtinės distribucijos sutartis yra pažeidžiama su gamintojo (tiekėjo) žinia, distributorius turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti nuostolių atlyginimo iš gamintojo (tiekėjo). Kita vertus, jei konkuruojantis verslininkas prekes distributoriaus teritorijoje platino be gamintojo (tiekėjo) žinios, tuomet šiuos nuostolius turėtų jau atlyginti pats verslininkas.
  2. Pasirinktine distribucijos sutartimi gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti skirtas perparduoti prekes tik tam tikriems distributoriams, kurie atitinka gamintojo (tiekėjo) nustatytus techninius, kvalifikacinius ir kitokius kriterijus (CK 6.800 str. 3 d.). Šios distribucijos rūšies skirtumas nuo išimtinės distribucijos sutarties yra tas, kad šia sutartimi nėra numatoma jokia išimtinė tam tikros prekės platinimo teritorija ar klientų kategorija. Vienas pagrindinių reikalavimų, keliamų tiekėjams ar gamintojams dėl distributorių pasirinkimo, yra tas, kad tiekėjas ar gamintojas distributorius savo prekėms platinti turi pasirinkti naudodamasis objektyviais kokybės kriterijais (pvz. personalo apmokymo lygis).

Daugiau informacijos rasite čia.