Kadangi statybų sektorius pasižymi teisiniu kompleksiškumu, kiekvienam statybos proceso etapo įgyvendinimui būtinas aiškus ir konkretus teisinis reguliavimas. Teismai, nagrinėjantys įvairius statybas reguliuojančių teisės aktų pažeidimus, savo sprendimais kuria ir teisinį aiškumą, kuris yra būtinas tiek planuojant, tiek vykdant pačias statybas, tiek paprastam žmogui, tiek verslininkui, planuojančiam dideles investicijas. Visa tai sąlygoja poreikį pateikti sistemingą teismų praktikos apžvalgą, skirtą būtent šiai sudėtingai teisinei sričiai.
Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis visų Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naujų statinių statybos, rekonstravimo, remonto, jų pripažinimo tinkamais naudoti, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo bei visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkų (ar naudotojų), kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus, yra Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – Statybos įstatymas). Valstybinio valdymo institucijoms suteikti įgaliojimai ir 375 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas joms adresuoti pavedimai, kuriais siekiama užtikrinti šio įstatymo įgyvendinimą, yra nustatyti Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarime Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (TAR, 2016-12-01, Nr. 27974).
Tam tikrų nuostatų, reguliuojančių statybos teisinius santykius galima rasti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (Žin., 2000, Nr. 74- 2262), Lietuvos Respublikos žemės įstatyme (Žin., 1994, Nr. 34-620), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme (Lietuvos aidas 1991, Nr. 151-0), Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatyme (Žin., 2004, Nr. 4-40), Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme (Žin., 2002, Nr. 56-2224), Lietuvos Respublikos vandens įstatyme (Žin., 1997, Nr. 104-2615) bei kituose įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose.
Pagrindinius statybos techninio normavimo principus, nacionalinių normatyvinių statybos techninių dokumentų sistemos sudarymo nuostatas išdėsto, nustato šių dokumentų (išskyrus statyboje taikomus Lietuvos standartus) rengimo ir tvirtinimo tvarką Statybos techninis reglamentas (toliau – ir STR) 1.01.05:2007 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“, patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 173 (Žin., 2002, Nr. 42-1586; 2007, Nr. 131-5326).
Dažnai teisminiai ginčai dėl statybos paslaugų kyla dar nepradėjus statybos, tai yra, viešųjų pirkimų proceso metu ir todėl teismų praktika labai svarbi visiems viešųjų pirkimų organizatoriams. Pažymėtina, kad pirkimo dokumentų rengimo stadija yra itin svarbi ir daugeliu atvejų apsprendžianti pirkimo rezultatus, todėl perkančioji organizacija turi itin kruopščiai ir atsakingai parengti pirkimo dokumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad vienas esminių tinkamų pirkimo dokumentų parengimo kriterijų – tikslūs, aiškūs, proporcingi ir pagrįsti kvalifikacijos reikalavimai bei tinkamas jų įvertinimas. Labai svarbu tiksliai aprašyti pirkimo objektą , kad visi paslaugų tiekėjai ir pirkėjai vieningai suprastų ir vieningai interpretuotų pirkimo objektą.
Dažnai, siekdama įgyvendinti viešųjų pirkimų procedūras, perkančioji organizacija kelia tiekėjams kvalifikacijos reikalavimus – tiekėjų kokybinės atrankos kriterijus (t. y. sąlygos, draudžiančios ir ribojančios dalyvavimą pirkime, teisė verstis atitinkama veikla, ekonominis, finansinis, techninis ir profesinis pajėgumai, kokybės vadybos ir aplinkos apsaugos vadybos standartai). Objektyviais, aiškiais ir tiksliais kriterijais pagrįsti reikalavimai skirti sudaryti sąlygas konkuruoti dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo tiems tiekėjams, kurie yra pajėgūs įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, ir apriboti galimybę tiems, kurie reikiamos kompetencijos neturi.
Daugybė situacijų ir daug asmenų dalyvaujančių statybos procese sukuria nestandartines situacijas, kurias neįmanoma visas numatyti ir aprašyti. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis teismas formuoja praktiką, kuri tampa svarbia metodine medžiaga statybos proceso dalyviams ir su kurią galima susipažinti LAT internetinėje svetainėje